Meilės erdvė

Štai ji! Vėl prieš mane didžioji Sibiro upė – Obė. Nusigavau į šį Šiaurės kaimelį, kuriame baigiasi reguliaraus transporto susisiekimas, ir stoviu ant kranto. Tolesniam judėjimui iki vietos, nuo kurios pėsčiomis per taigą galima nueiti iki Anastasijos laukymės, būtinai reikia nusisamdyti valtį ar katerį. Prie vienos iš daugelio stovinčių prie kranto valčių trys vyrai tvarkė žvejybos tinklus. Pasisveikinau su jais ir pasakiau, kad sutinku gerai sumokėti tam, kuris nuveš mane į nurodytą vietą.

- Jegoričius pas mus tuo verčiasi. Ima pusę milijono už nuvežimą, – atsakė vienas iš tų trijų.

Iš karto sunerimau išgirdęs, kad čia kažkas nuolat užsiima žmonių pervežimu į viduryje taigos užmirštą mažą Sibiro kaimelį, nuo kurio tik dvidešimt penki kilometrai iki Anastasijos laukymėlės. Ir dar prašo tiek daug pinigų. Vadinasi, yra norinčiųjų. Paklausa gimdo pasiūlą ir kainą. Šiaurėje derėtis nepriimta, ir aš paklausiau:

– Kaip man tą Jegoryčių susirasti?

– Jis kažkur kaime. Greičiausiai prie parduotuvės. Va, prie jo katerio dūksta vaikigaliai ir Jegoričiaus anūkas Vasiatka su jais. Jis sulakstys pas senelį, jo ir paprašyk.

Vasiatka, nuovokus gal kokių dvylikos metų vaikėzas, vos tik pasisveikinau, greitakalbe išdrožė:

– Jums reikia plaukti? Pas Anastasiją? Aš kaipmat! Bematant pašauksiu senelį!

Nelaukdamas atsakymo, šokuodamas Vasiatka nubėgo į kaimą. Man tapo aišku: atsakymas jam nereikalingas. Matyt, Vasiatkos nuomone, visi nepažįstamieji, pasirodantys šiose vietose, turi tą patį tikslą.

Atsisėdęs ant upės kranto, ėmiau laukti. Neturėdamas ką veikti, žiūrėjau į vandenį ir mąsčiau.

Čia tikriausiai kilometras nuo vieno kranto ligi kito – tai bent platumas. Vidury taigos, kurios nė krašto nematyti netgi iš lėktuvo, per amžius oriai teka upė, ir ką nusinešė ji iš praeities, nė pėdsako nepalikusi? Ką iki šiol pamena Obės vanduo? Gal atsimena, kaip Jermakas, Sibiro užkariautojas, prispaustas priešų prie Obės kranto, vienas su kardu rankoje priešų atakas atmušinėjo, o į vandenį iš mirtinos žaizdos sunkėsi jo kraujas, paskui vanduo kažkur nunešė išsekusį kūną... Ką užkariavo Jermakas? Galbūt jo veiksmai į mūsų laikų reketininkų buvo panašūs? Palyginti tikriausiai gali tik upė.

Galbūt upei reikšmingesni Čingischano kariaunos antpuoliai? Jo orda senovėje buvo laikoma galinga. Novosibirsko srityje yra rajono centras, vadinasi Ordinskojė, ir tame rajone yra Čingizo kaimas. Galbūt pamena tas vanduo, kaip traukėsi Čingischano ordos su prisiplėštu turtu, kaip jie pagrobė jauną sibirietę, ir galingas viziris maldavo jos ir aistringomis kalbomis, ir įsimylėjusiomis akimis nesipriešinant keliauti su juo savo noru. Tylėjo sibirietė, nuleidusi akis. Visi kariai, jo pavaldiniai jau pabėgo, o jis vis jai kažką kalbėjo, vis prašė meilės. Paskui ant savo ištikimo žirgo sturplio užmetė ją ir aukso kapšą, įšoko į balną viziris ir pasileido šuoliais Obės link, gelbėdamasis nuo persekiotojų. O persekiotojai vos vos neprisiveja. Viziris jiems mėtė auksą, o kai kapšas liko tuščias, plėšė nuo savo krūtinės brangius apdovanojimo ženklus už pergales įvairiose šalyse ir metė ant žolės persekiotojams po kojų, bet sibirietės nepaleido. Visas putotas žirgas jį atnešė Obės pakrantėn prie luotų. Viziris stipriai surištą mergužėlę atsargiai nuo žirgo nukėlė ir į valtį pasodino. Paskui įšoko pats, bet kol kartimi stūmė nuo kranto valtį, pervėrė jį atskubėjusių persekiotojų strėlė.

Srovė pagavo luotą nešti. Viziris, pervertas strėlės, gulėjo luoto gale, jis net nežiūrėjo, kad trys karių luotai vis artėja. Meiliai žvelgė į mergužėlę, sėdinčią ramiai, tyliai, ir pats tylėjo, nes neturėjo jėgų ką nors pasakyti. Sibirietė žiūrėjo į jį, paskui žvilgtelėjo į artėjančius persekiotojus, vos šyptelėjo jiems ar dar kam nors, sutraukė virves ant rankų ir numetė į upę. Stvėrėsi irklų jaunoji sibirietė... Ir neįstengė priešininkų luotai pasivyti luoto su sibiriete, kurioje gulėjo sužeistas viziris.

Į kokią vietą, kokius laikus juos nunešė vandens tėkmė? Ką dabar, šią akimirką, atmintyje apie mus nešasi drumzlini upės vandenys?

Galbūt svarbiausiais tu, upe, laikai didelius miestus? Dabar aukštupyje ant Obės kranto stovi Novosibirskas – didžiulis miestas. Jo dydį, didingumą, ar tu jauti, upe? Žinoma, man aišku, ką tu gali pasakyt: esą daug nešvarių nuotekų patenka iš miesto, ir upės vandenys, kurie anksčiau buvo gaivūs, dabar gerti nebetinka. O ką mums daryti, kur pilti savo gamyklų nešvarumus? Mes juk vystomės, ne taip, kaip mūsų protėviai. Dabar yra daug mokslininkų, aplink Novosibirską daug mokslinių miestelių. Ir jeigu visko tau nepilsime, uždusime patys, ir taip mieste nuo smarvės sunku kvėpuoti, o kai kuriuose rajonuose apskritai dvokia nežinia kuo. Tu, upe, pasistenk visa tai suprasti. Juk žinai, kokia dabar mūsų technika, ir tavo vandenimis dabar plaukia ne luotai begarsiai, o dyzeliniai motorlaiviai. Ir mano motorlaivis tavo vandenyse plaukė.

Įdomu, ar upė pamena mane? Kaip aš motorlaiviu plaukiau, pačiu didžiausiu keleiviniu motorlaiviu, koks buvo mūsų laivininkystėje. Žinoma, ne naujas buvo tas motorlaivis, visi dyzeliai, sraigtai dirbdami didžiausiu greičiu taip bildėjo, kad bare trukdė klausytis muzikos.

Kas gi upei atrodo reikšmingiausia ir ką ji laiko savo atmintyje? Anksčiau žvelgdavau į jos krantus iš aukšto savo motorlaivio denio, pro laivagalio baro langus, klausydamasis Malinino dainų ir romansų:

Norėjau baltu žirgu įjoti miestan,

Bet smuklininkė jauna šyptelėjo man,

Ant tilto, matyt, malūnininkas dirstelėjo šnairai,

Ir atidaviau naktį šeimininkei jaunai.

Tuomet pakrantėse besidarbuojantys žmonės atrodė menki ir mažareikšmiai. Dabar ir pats atsidūriau tarp jų.

Dar aš mąsčiau, kaip įtikinti Anastasiją nekliudyti man bendrauti su sūnumi. Apskritai susiklostė keista situacija. Visą gyvenimą svajojau turėti sūnų. Įsivaizduodavau, kaip su juo mažu žaisiu. Paskui, kaip auklėsiu. Kai sūnus užaugs, bus man geras pagalbininkas. Kartu užsiimsime verslu. Dabar sūnų turiu. Ir nors jis ne šalia manęs, vis tiek malonu žinoti, kad jis žemėje yra pati artimiausia ir brangiausia, tokia laukta būtybė. Prieš išvykdamas su didžiausiu malonumu savo mažyliui pirkau visokius reikalingus vaikiškus daiktus. Pirkti tai pirkau, tačiau ar pavyks atiduoti – dar klausimas. Jeigu man sūnų būtų pagimdžiusi paprasta moteris, nesvarbu, kaimietė ar miestietė, viskas būtų paprasta ir aišku. Bet kuriai moteriai malonu, kad tėvas vaiku rūpinasi, stengiasi aprūpinti viskuo, kas būtina, dalyvauti auklėjant vaiką. Jei savo noru to nedaro, dauguma moterų prisiteisia alimentus. Tačiau Anastasija – taigos atsiskyrėlė ir jos savitas požiūris į gyvenimą, savitas vertybių suvokimas. Dar iki sūnaus gimimo ji man pareiškė: „Jokių materialinių gėrybių, kaip tu jas supranti, jam nereikia. Jis viską turės iš pat pradžių. Tau kils noras atnešti kūdikiui kokį beprasmį barškutį, bet jo jam visiškai nereikia. Jis reikalingas tau savo paties pasitenkinimui: „Koks aš geras, rūpestingas.“

Tai bent pasakė: „Jokių materialinių gėrybių jam nereikia.“ O ką gi tada tėvas gali duoti kūdikiui? Ypač tėvas? Auklėti naujagimį tėvui dar anksti. Kaip tada išreikšti savo požiūrį į jį? Kaip išreikšti savo rūpinimąsi? Motina maitina krūtimi, ji jau rūpinasi, o ką daryti tėvui? Civilizuotomis buities sąlygomis galima padėti ūkyje, namuose, aprūpinti materialiai. Tačiau Anastasijai viso to nereikia. Ji nieko neturi, tik taigos laukymėlę. Jos ūkis pats savimi pasirūpina ir jai pagelbėja, vadinasi, ir mažyliui padės, kai pamatys, kad jis jos vaikas. Įdomu, už kokius pinigus galima tai įsigyti? Nusipirkti penkis hektarus žemės ar išsinuomoti dabar nesunku, tačiau kaip ir už kokius pinigus nusipirkti vilkės, lokės, vabalėlių ir erelio meilę ir ištikimybę? Tegul pačiai Anastasijai nieko nereikia iš mūsų civilizacijos pasiekimų, o kodėl vaikas turi kentėti dėl tokios motinos pasaulėžiūros? Netgi normalių žaisliukų vaikas neturi. Ji ir čia viską savaip mato. „Nereikalingi vaikui beprasmiai barškučiai, jie jam tik kenkia, nuo Tiesos jį atitraukia...“ – sako jinai.

Manau, kad tokios jos kalbos gerokai perlenktos arba grynas prietaras. Juk ne veltui žmonija vaikams tiek daug įvairiausių žaisliukų išrado? Tačiau, kad nesikivirčytume su Anastasija, aš barškučių nepirkau, o nupirkau vaikišką konstruktorių su užrašu ant dėžutės: „Žaidimas vaikų intelektui vystyti.“ Ir vienkartinių vystyklų, kuriais visas pasaulis naudojasi. Ir vaikiško maisto. Maistas mane tiesiog sužavėjo, nes patogu vartoti. Atidarai dėžutę, joje hermetiškas paketėlis iš vandeniui nepralaidžios folijos. Žirklėmis prakerpi paketėlį, supili jame esančius miltelius į šiltą vandenį, išmaišai, ir viskas paruošta. Milteliai būna įvairūs: pagaminti iš grikių, ryžių, grūdinių kultūrų.

Dar ant dėžutės parašyta, kad milteliuose yra įvairių vitaminų. Pamenu, anksčiau, kai mano dukra Polina buvo visai maža, tekdavo kasdien eiti į kūdikių virtuvę maisto parsinešti, o dabar prisipirkai dėžučių ir maitink savo vaiką be problemų. Netgi virti nebūtina, praskiedei vandeniu – ir viskas. Žinojau, kad Anastasija vandens nevirina, todėl iš karto daug nepirkau, tik vieną dėžutę. Pabandžiau dėžutėje esančius miltelius praskiesti kambario temperatūros vandeniu – jie ištirpo. Paragavau – skonis normalus, tik prėska, nes be druskos, tačiau vaikams tikriausiai ir reikia be druskos. Nusprendžiau, kad Anastasija prieš miltelius jokių argumentų nesuras. Absurdiška atsisakyti tokio patogumo. Na ir mūsų technokratinį pasaulį jai teks įvertinti. Jis ne tik ginklus gamina, bet ir apie vaikus galvoja. Tačiau iš viso to, ką buvo pasakiusi Anastasija, man labiausiai rūpėjo ir buvo nesuprantama štai kas: Anastasija sakė, kad galėčiau bendrauti su sūnumi, man būtinai reikia pasiekti tam tikrą ketinimų tyrumą, vidujai apsivalyti. Tik nesuprantu, ką konkrečiai turiu savyje išvalyti.

Būtų aiškiau, jeigu ji pasakytų, kad reikia nusiskusti, nerūkyti, kai prie vaiko eini, kad drabužiai būtų švarūs. Tačiau ji – apie sąmoningumą, apie vidinį apsivalymą. O kurgi parduodamas tas šepetys, kuriuo vidujai galima kažką valyti? Na ir kas gi tokio pernelyg purvino manyje? Tegul aš ir ne geresnis už kitus, bet ir ne blogesnis. Galų gale jei kiekviena moteris pradės kelti vyrams panašius reikalavimus, teks surengti žmonijai visuotinę skaistyklą. Tai neteisėta. Štai aš ir vežiau Anastasijai išrašą iš Civilinio kodekso, kuriame pasakyta, kad vienas iš tėvų neturi teisės nepagristai uždrausti matytis su savo vaiku, netgi jei tėvai išsiskyrę. Žinoma, mūsų įstatymai Anastasijai mažai ką reiškia, tačiau vis dėlto irgi gana svarbus argumentas. Juk įstatymų laikosi dauguma žmonių. Su Anastasija irgi buvo galima griežčiau pakalbėti. Teisės į vaiką mūsų abiejų turi būti lygios. Iš pradžių norėjau pakalbėti su ja griežčiau. Tačiau dabar dėl ankstesnio savo sprendimo suabejojau ir štai kodėl. Mano kuprinėje, be visų daiktų, buvo skaitytojų laiškų. Ne visus juos pasiėmiau, nes laiškų ateina labai daug. Visi kuprinėje netilptų. Daugelyje laiškų skaitytojai apie Anastasiją rašo su pagarba. Vadina ją gelbėtoja, taigos fėja, dievaite, skiria jai savo dainas ir eilėraščius. O kai kurie kaip su artimiausia drauge kalbasi. Šis laiškų srautas ir mane vertė stengtis suprasti savo veiksmus ir pasisakymus.

Sėdėti ant kranto prie Jegoryčiaus katerio man teko apie trejetą valandų. Artėjo vakaras, kai pamačiau grįžtantį Jegoryčiaus anūką ir su juo du vyrus. Pirmasis, pagyvenęs, apie šešiasdešimties metų, su brezentiniu apsiaustu ir guminiais batais, įraudusio veido, akivaizdžiai išgėręs, nes ėjo šiek tiek svirduliuodamas. Antrasis, jaunesnis, maždaug trisdešimties metų, tvirto sudėjimo. Kai jie priėjo arčiau, pamačiau, kad į tamsiai rusvus jauno sibiriečio plaukus įsipynusios žilos sruogos. Vyriškis, kuris buvo vyresnis, prisiartinęs prie manęs, iškart pasakė:

– Sveikas, keliauninke! Pas Anastasiją susiruošei? Nuvešim. Penkis šimtus tūkstančių už nuvežimą ir du buteliai viršaus.

Man buvo aišku – aš ne vienintelis, kuris mėgina nusigauti iki Anastasijos, todėl ir kaina tokia didelė. Jiems aš – eilinis maldininkas, norintis patekti, kur Anastasija gyvena. Tačiau vis dėlto paklausiau:

– Kodėl jūs nusprendėte, kad man pas kažkokią Anastasiją reikia, o ne į kaimą?

– Į kaimą tai į kaimą, vis vien penkis šimtus paruošk. Jei nėra penkių šimtų, į kaimą nevešim.

Jegoryčius kalbėjo su manimi nelabai draugiškai.

„Tokią didelę sumą ima už pervežimą, o kalbasi nedraugiškai, – pamaniau, – kodėl gi taip?“

Pasirinkimo vis dėlto neturėjau, ir man teko sutikti. Tačiau Jegoryčius, užuot apsidžiaugęs, kad gaus pinigų ir, svarbiausia, du butelius degtinės, kurių atnešti pasiuntė jaunesnįjį porininką, žiūrėjo į mane dar priešiškiau. Atsisėdo greta ant akmens ir bamba sau po nosimi:

– Į kaimą... Į kokį kaimą? Šešios trobos vos gyvos, ir visas kaimas. Niekam nereikalingas tas kaimas.

– Ir dažnai tenka svečius vežioti pas Anastasiją? Ar geras biznis gaunasi iš to vežiojimo? – paklausiau Jegoryčių, kad užmegzčiau pokalbį ir sušvelninčiau jo priešiškumą. Tačiau Jegoryčius atsakė įrzliai:

– O kas juos į svečius kviečia? Veržiasi puskvailiai neprašyti. Niekas jų nesustabdo. Ar ji kvietė juos? Ar kvietė? Nekvietė ji. Vienam papasakojo, kaip reikia gyventi. Jis parašė knygą. Tiek to. Rašyk. O kam išduoti vietą? Mes gi neišdavėme. O jis vieną kartą susitiko ir parašė, kaip ji gyvena ir kur gyvena. Net bobutės supranta: neturės ji ramybės, jei išpasakosim.

– Vadinasi, jūs skaitėte knygą apie Anastasiją?

– Knygų aš neskaitau. Saška, mano porininkas, neatsitraukia nuo knygų.  O tavęs iškart į kaimą nepristatysime. Toli. Katerio variklis silpnokas. Nuplauksim iki žvejų trobelės – ten pernakvosim. Ryte Saška tave toliau nugabens, kol aš pažvejosiu.

– Tegul bus taip, – sutikau ir pagalvojau: „Gerai, kad Jegoryčius nežino, jog aš esu knygos apie Anastasiją autorius.“

Saška, Jegoryčiaus porininkas, atnešė degtinę. Paskui jie sudėjo į valtį žvejybos reikmenis, ir tada Vasiatka, Jegoryčiaus anūkas, vos nesužlugdė kelionės. Jis ėmė Jegoryčiaus prašyti pinigų, kad galėtų nusipirkti naują radiją.



– Aš jau kartį antenai atsitempiau, sugalvojau, kaip ją pastatyti, – kalbėjo Vasiatka, – ir laidą antenai turiu. Kai anteną prijungsime prie imtuvo, bus galima sugaudyti daug įvairių stočių.

Печатное издание: мягкая обложка

ISBN: 9786098047288

Основной магазин:

Другие онлайн-магазины:

Найти магазины 1 Найти магазины 2
Перейти к другим изданиям этой книги

Оглавление